(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
SKAUSMAS Dargana dangų apdengė Pilka dulksnos skraiste. Norėčiau žengti į rytojų... Bet atsidūriau liūdesio raiste. Išslydo žemė iš po kojų, Pusiausvyrą aš praradau. Lemtis į skausmo spąstus įviliojo, Aš klausiu: - Dieve, kas toliau?.. Už ką tą sunkų kryžių Tu užvertei man ant pečių? Į sielą Arkties šaltis padvelkė, Nebematau gyvenimo spalvų... VAKARĖ |
