(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 KĄ PALIEKAME...? Ką paliekame išeidami? Vakarykščių meilės dienų šukes... Tuštuma viską apgaubia, tamsu, Girdime begalines frazes... Neša į nežinią pykčio valtelė. Neliko jaunystės svajonių oazės, Kur buvo mūsų ateities namelis. Atrodė, amžinai prisiglaudęs prie laimės. Užgęso dviejų sielų meilės ugnelė. Liko tik bežadė, šalta dykuma, Su vėjais šiauriniais, užpustančiais Mūsų jausmus, liko tiktai nykuma... Stingdantis šaltis atklydo į mūsų vasarą, Kur kažkada, nuo beribių stebuklų, Per skruostą ritosi džiaugsmo ašara. Iš nelaisvės bėgam be baimės... Ką paliekame išeidami...? (Vakarė) |
