| “Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
IŠGIRSK MANE - Ar aš mylėjau? Ne! Baisu, tiek metų prarasta... Tylėjau ir gyvenau aš lyg sapne. - Aš nesutikčiau. Ką nori pasakyt? Kad motiną vaikų pasirinkai Be meilės, be jausmų? Žaidei? - Aš nežinau net... ką sakyt? Nepamenu, tai buvo taip seniai. Reikėjo man susukt lizdelį... - Pateisinti save bandai? Nepripažįsti, kad esi niekšelis, Mele ir flirte paskendai? - Kodėl aš negaliu mylėt? Tai mano naujas kelias... Ji mano širdyje dievaitė. - Bet, kas ji - tavo idealas, Kuo ji geresnė už motiną vaikų? Ar nutuoki, kas slepiasi po skraiste? - Man nesvarbu, kas slypi ten? Gyvenimas - žaidimas be tabu. Aš pasiruošęs jam tarnauti... - Nenori prisiminti praeitų laikų, Kaip meilėje daug kartų prisipažinai? Tada reikėjo iki šiol bernauti. - Aš sutinku, norėtus būt laisvam, Bet patogumas daug svarbiau. Todėl ir tenka veidmainiauti. - Išgirsk mane, menkysta, pagaliau! Nenori pripažinti, kad esi nevykelis? Norėtumei kitu gyvenimo keliu keliauti? - O taip! Širdis ištroškus laisvės... Ir nesvarbu, kad tenka garbę paaukoti, Aš noriu gauti iš gyvenimo daugiau... - Kad malonumus nori semt rieškutėm, O sąskaitą pateikt likimui - nenustebau. Išgirsk mane! Ar ateity neteks raudoti? - Man rūpi ši diena! Kas būs rytoj, Gal nusivilsiu? Nelinkęs apie tai galvoti: Kas buvo vakar, ko aš netekau? - Tokie kaip tu - mylėt nemoka! Veidmainiai ir melagiai amžini Ir atsidurt šalia tokių - baisoka. - Pamiršk, kad mano sąžine buvai Ir be tavęs gyvenimas puikus. Man nusibodo tavo tauškalai... (Vakarė) |