(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 ĮKALINAI Tu į mano gyvenimą įsiveržei... Lyg viesulas į užuovėją ramią. Širdį nuodėmės žiedu suveržei, Pavergei protą, prirakinai sielą Benamę, kaip kekšę Prie sekso stulpo savo hareme. Kaip šaltinis meilės troškulį Malšinai, užvaldei mano jausmus... Pririšai ant aistros laužo... Užliejai lyg vandenynas gilus. Sąžinės kančiose kankinausi, Norėjau nugrimzti į užmarštį, Pažvelgt į amžinybę...meldžiausi... Paleist iš nuodėmės prašiau... Skambėjo aidu dvasios dejonės, Suklupusi siela, kaip paukštė Įkalinta jausmų narve, meldė Laisvės, meldė Dievo malonės... (Vakarė) |
