(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 LAIKO PUSLAPIAI Žvaigždė likimo man padovanojo knygą Su laiko puslapiais nesuskaičiuotais. Nejaudino mažos būtybės, neviliojo, Jos paslaptys lemties raidynuos sudėliotos. Skaraidžiau lyg pūkas vėjo nešamas Tarp žydinčių gėlių, drugelių apsupty margoj. Ir angelų giesmes širdy girdėjau, Neūrpestingas džiaugsmas tryško gilumoj. Atėjo ta dieną, kai išgirdau aš kuždesį: O kas ten parašyta? - paskaityk... Sujaudinta, su virpesiu viduj, panorau Praskleisti skraistę ir savo lemtį pamatyt. Ir leidausi į tolimą, ekzotišką kelionę, Į svaigulį sukėlusius emocijų krantus. Skubėjau, vis skubėjau, kas laukia manęs toliuos? Likimo vandenyne stačiau iliuzijų namus. Nepastebėjau, kad slenkstį jau pasiekiau. Ar dar suspėsiu nuveikti likusius darbus? O kaip norėčiau paprašyt likimo, Kad man padovanotų dar kelis gyvenimo lapus. (VAKARĖ) |
