(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 VAKARAS (Skirtas MAMAI) Vėlyvo rudens vakaras, Už lango barbena lietus. Ramina, šildo gėrio aukuras Prie mamos prigludusius vaikus. Švelnus balsas motulės Lyg rūkas užpildo namus. Plazdena liežuviai spingsulės Kurdami paslaptingus vaizdus. Už šviesos karalystės ribų Velnių ir vaiduoklių imperija, Godžiai traukia žvilgsnius vaikų, Širdelėse sukelia nerimą. Baimė sukausto lyg ledas, Neleidžia ištrūkt iš tamsos. Iš blogio užburto pasaulio Sugrąžina balsas mamos. Žodžiai skamba lyg arfa, Skleidžia šilumą, užburia. Nugramzdina į gėrio jūrą, Į ramybės, saugumo sukurį. Šventos motinystės užuovėja Šildo jų trapias širdeles. Saugūs jaučiasi savo tvirtovėje, Kol valdovė yra jų mama. (VAKARĖ) |
