(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 ROŽĖ (E. Baltrušaitytei) Stiebėsi gležnas daigelis į saulę, Lūkesčiai, viltys ruseno namų židiny. Juoko varpeliai garsiai skambėjo Palikdami nuostabų aidą širdy. Metai plasnojo su vėju kartu, Brandino daigelį sava išmintim. Laistė meilės, gerumo lietum, Kilo gėlytė į dangų aukštyn. Išsiskleidė pumpuras nuostabiu žiedu, Rasos karoliais nusagstytas. Saulės išbučiuotas, vėjo glamonėtas, Purpuro rūbais aprėdytas. Skaistumo lietaus nupraustas, Laumės juosta padabintas, Žvaigždžių lopšinės užliuliuotas, Ryto gaivumu pakvepintas. Aplink drugeliai suka ratus Apsvaiginti aromato gaivaus. Rožė šypsosi žiedlapio lūpomis Užvaldyta jausmo tyraus. Aštuoniolika metų ištirpo Lyg sniegas pavasarį. Rožė išsiskleidė, lyg uoga prisirpo, Akyse sužibo džiaugsmo ašara. Jaunystės grožis deimantinis Lyg žvaigždė suspindo. Atskriejo vėsulu ugniniu, Aistros karščiu nutvilkė. (VAKARĖ) |
