(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 LEMTIS Žvelgiu į mirgantį dangaus ekraną, Ką slepia tviskanti užuolaida beraidė? Kokie vulkanų pliūpsniai liejasi į sielą, Kas sprendžia mūsų likimus? Žvaigždė-dviveidė? Visatos spindesys žaismingai tyvuliuoja, Toks užburiantis, magiškas, lemtingas. Mus tyliai, tyliai užliuliuoja Ir nuneša į tolius paslaptingus. Žvaigždžių, planetų šėlsmą vadinam likimų. Ar lemta pasirinkti, kas man gyvenime svarbu? Juodoj, beribėje erdvėj klajoju ieškodama tiesos, Kur ta lemtis manoji, kur mano paslaptis? O kaip norėčiau pasislėpti po nakties skraiste, Ištrūkti iš lemties apsiausto gniaužtų. Kiekvienas turime savas žvaigždes, Vadinam jas likimo pirštu. Juoda skylė įsiurbia milijardines visatos daleles, Pamišusias nuo siautulingos, brilijantinės aistros, Pamiršusias gyvenimo tiesas ir jau besieles, Žvaigždė-likimas sunaikina net svajones visas. (VAKARĖ) |
