Renkantis tarnybos vietą, man buvo pasiūlytos dvi galimybės.
1. Juodoji jūra, Ukraina, Odesa, karinio jūrų laivyno desantinis dalinys.
2. Baltijos jūra, Lietuva, Klaipeda, tankų dalinys.

Mane domino viskas, kas nauja. Tai buvo Lietuva.
1. Klaipėdos mieste, kaip man buvo pasakyta, atvykau kiek pavėlavęs. Pareigibes jau buvo užėmę tie, kurie atvyko anksčiau. Buvau paskirtas į vieną iš Telšių miesto pulkų.
Niekas manęs nesutiko, orkestras negrojo, nešėjų irgi nebuvo. Tad lagaminus į karinį dalinį teko tempti pačiam. Ačiū Dievui, kad ji buvo netoli stoties. Buvo vienas keistas dalykas...
Leitenantas į dalinį atvyko diena anksčiau ir dėl kažkokių priežasčių buvo paskirtas inžinerijos tarnybos viršininku. Tačiau pareigose, kuriose buvo personalas, nebuvo karininko. Ir štai jis pasirodė mano veide.
2. Pulkas buvo kadrinis ir užsiėmė įrangos bei ginklų saugojimu, taip pat buvusių kariškių, vadinamųjų partizanų, perkvalifikavimu.
Netrukus iškilo labai rimta personalo problema, kurios negalėjo išspręsti vienas žmogus. Tai buvo girtavimas tarp karininkų, kareivių ir seržantų. Tačiau niekas nenorėjo keisti esamos „tvarkos“.
Vienas pavyzdys.
Nuėjome į restoraną pavalgyti su kitais būrio vadais. Ten mūsų bataliono vadas, girtas, miegojo ant restorano grindų. Kaip galima nepadėti viršininkui, nuo kurio priklauso tavo likimas?
Ir mes padėjome jam grįžti namo. О ten jį sutinka žmona ir šaukia: „Alkoholikai, girtuokliai! Jūs mano vyrą nugirdėte! Mes jums parodysime! Atėjo laikas ir jis parodė... savo idiotizmą.

Jaunystė visada kategoriška ir bekompromisė, bet veltui, kaip vėliau supratau.
Alkoholio vartojimas išlygino visus sovietinėje visuomenėje egzistavusius prieštaravimus: politinius, ideologinius, socialinius, materialinius, net seksualinius. Girtas kareivis negalvojo apie savo gyvenimą, o svarstė, kur gauti daugiau alkoholio. Tuo ir pasinaudojo sovietmečio politikai. Jie palaikė šią tvarką. Dėl alkoholio darbuotojai pakilo rangu ir pareigomis. Tačiau menkos užduotys nebuvo skirtos gėrėjams. Jie dažniausiai buvo skiriami dirbti savaitgaliais ir švenčių dienomis.

„Padėjus“ bataliono vadui, tyčia ar netyčia, nežinau, prasidėjo aktyvus gyvenimas, kuriame visada turėdavau pasakyti – Taip, pone!
1. Savaitę, kas antrą savaitę, reikėjo su sargyba vykti į dalinį i Klaipeda, saugoti sandėlių su įranga ir ginklais.
2. Padėti statybų kuopa, keliems mėnesiams nuvykti į Šiaulių miestą.
3. Palydėti demobilizuotus desantininkus į Ukrainą, Donecką, išvykti į Kauną, Lietuvą neribotam laikui.
4. Karinėms pratyboms Černiachovske reikėjo tarpininko. Nebuvo nė vieno kito norinčio vykti. Visi verti mūsų pulko nariai buvo studijavę marksizmą-leninizmą.

Tačiau toks gyvenimas negalėjo tęstis amžinai. Kuboje tarnybai reikėjo specialisto karininko. Jie pasiūlė, ir aš sutikau. Prasidėjo laukimas.
Mūsų dalinyje taip pat prasidėjo vadovavimo ir štabo pratybos. Ir šiuo laikotarpiu, kaip bebūtų keista, įvyko susidūrimas su bataliono vadu. Po to negalėjau įstoti į akademiją, nes mano tarnybos pažymėjimas, išduotas karo mokykloje, išduotas vieną kartą ir galiojantis visą likusį tarnybos ginkluotosiose pajėgose laiką, buvo sugadintas.
Viena vertus, buvo akademija, kita vertus, buvo galimybė tarnauti Kuboje... Tai didelė problema. Tačiau į pagalbą atėjo padalinio partinės organizacijos sekretorius, tačiau su viena sąlyga – stoti į komunistų partiją. Turėjau sutikti. Reikalas buvo išspręstas, beliko tik laukti. Tačiau šį kartą į Kubą vyko kitas karininkas. Jis buvo pagrindinis kandidatas. Reikėjo laukti ir tikėtis geriausio.

Prasidėjus gana snieguotai žiemai, kas Telšiams nėra naujiena, buvę kariškiai, gyvenantys Lietuvoje, buvo pašaukti į perkvalifikavimą.
Man taip pat buvo įsakyta su jais surengti taktinį mokymą. Veikla yra veikla. Aš paklūstu, ir tuo viskas ir baigiasi. Niekas negalėjo nuspėti, kas iš to išeis, niekas negalėjo įsivaizduoti, kuo visa tai baigsis.
Karo mokykloje įgyta informacija turėjo savo poveikį. Viskas, kas turėjo įvykti, įvyko šį kartą ir būtų nutikę dar daugelį metų.

Bet šiek tiek daugiau informacijos iš karo mokyklos nepakenktų.
Tuo metu jie teigė, kad Rusija turi problemų su Baltijos šalimis. Tą valandą ši informacija man neturėjo didelės reikšmės. Bet dabar gyvenau Lietuvoje ir greitai supratau, ką tuo metu galvojo specialiosios tarnybos. Nežinau, kaip buvo Latvijoje ir Estijoje, bet Lietuvoje reikalai nebuvo labai palankūs Rusijai. Kokia prasmė?

Lietuvoje oficialiai egzistavo Rusijos okupacinė valdžia, o neoficialiai – liaudies valdžia, kuri buvo reali ir gyventojų remiama. Visa tauta kalbėjo tik gimtąja kalba – lietuvių. Mokykloje vaikai taip pat buvo mokomi gimtąja kalba. Tačiau mieste buvo ir rusų kalba dėstoma mokykla. Net karininkai, verbuoti iš civilių gyventojų, taip pat kalbėjo lietuviškai. Visa tauta laikė save Rusijos okupuota ir atkakliai laukė akimirkos, kai šalį valdys sava vyriausybė ir Lietuva bus laisva.

Šioje situacijoje man taip pat teko pradėti mokytis lietuvių kalbos, nusipirkti frazių knygelę rusų, anglų ir lietuvių kalbomis. Tai padėjo man ateityje gerai suprasti lietuvius.
Dviguba valdžia negalėjo egzistuoti amžinai, todėl apie tai kalbėjosi karo mokykloje, sakė, kad šį klausimą turės išspręsti nutraukdami Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją.
Jie kalbėjosi, bet iš tikrųjų nieko nedarė ir, tiesą sakant, net neįsivaizdavo, kas iš to išeis. Jie ruošėsi jėga išlaikyti Sovietų Sąjungą perėjimo prie rinkos ekonomikos metu.

Daugelis žmonių nežinojo, kas buvo Sovietų Sąjunga…
Joje buvo griežta valdymo taisyklė, pagal kurią 70 procentų valdžios priklausė rusams, o likę 30 procentų buvo padalinta tarp visų kitų tautybių pagal jų gyventojų skaičių ir lojalumą rusams. Jei imtume žydus, jiems paprastai buvo draudžiama užimti vadovaujančias pareigas.

Taktiniai mokymai prasideda perspėjimu, įrangos atsiėmimu ir atvykimu į susirinkimo vietą. Surinkimo punkte viskas patikrinama, sukomplektuojama ir laukiama nurodymų dėl tolesnių veiksmų.
Nežinau kodėl, bet turėjau pasiimti ginklą, pistoletą, kad apsiginčiau nuo nežinia ko. Kadangi mokymuose tokia tvarka nebuvo numatyta, „partizanų“ personalas į susirinkimo vietą žygiavo pėsčiomis.
Mokymų dalyviai buvo garbaus amžiaus, dauguma jų buvo gerokai vyresni už mane. Visi žinojo, ką ir kaip daryti, ir nesiskundė. Pamokos tema buvo gynyba nuo priešo ir nebuvo svetima dalyviams.
Todėl į surinkimo punktą atvykome be jokių problemų, nors buvo žiema ir viskas buvo apsnigta.
Kadangi pratybas vedė okupacinės valdžios karininkas, taktiniai ir net strateginiai tikslai neatitiko pratybų dalyvių pageidavimų. Žmonės troško laisvės, bet okupantai norėjo tą laisvę užgniaužti.

Turėjau atsakyti į kilusius klausimus.
Dalyvis: Jūs esate okupantas. Taip, bet aš esu geras okupantas, ne rusas, o ukrainietis. Dalyvis: Tai kodėl nekalbate ukrainietiškai?
Nes kariuomenėje bendraujama rusų kalba, – atsakiau. Nesuprastumėte manęs, jei kalbėčiau ukrainietiškai. Manęs paprašė kalbėti ukrainietiškai.
Aš kalbėjau... Taip, nebūtų supratę, sutikę. Po to susirinkusiųjų kritiškas požiūris sušvelnėjo, o klausimai daugiausia buvo susiję su Lietuvos padėtimi ir jos gerinimo galimybėmis.

Trumpai tariant...
1. Lietuva norėjo būti laisva nuo okupacijos.
2. Tačiau Rusija norėjo išsaugoti Sąjungą, net jei tai reikštų laisvės suteikimą Baltijos šalims.
3. Tačiau abu jie nežinojo, ką reikia dėl to padaryti.
Šioms problemoms išspręsti prireikė laiko, ir nemažai. Be to, reikėjo į ateitį žvelgiančio žmogaus, pranašo, kuris galėtų išsiaiškinti esamą situaciją.

Iš Pranašo. Šioje situacijoje negalite pavydėti Pranašui.
1. Rusai nenori gyventi pagal demokratinius principus, kaip siūlė pranašas, o tik pagal autoritarinius principus.
2. Lietuviai, priešingai, nori gyventi pagal demokratinius principus ir būti laisvi savo sprendimuose.
Pasak pranašo, kiekvienas žmogus turėtų būti laisvas ir gyventi pagal demokratinius principus, jei tai nepažeidžia kitų žmonių laisvės.
Kad kiekviena laisva šalis galėtų sugyventi, joje turi būti tvarka, pasireiškianti įstatymais, kuriuos priima dauguma tos šalies piliečių.

Santykių su okupantais klausimui išspręsti pranašas nustatė 20 metų laiko limitą, skaičiuojant nuo tos dienos, kai pradėjo atsakinėti į etninių Lietuvos piliečių klausimus.
Šiuo laikotarpiu Lietuvos piliečiai privalo turėti savo laikraštį gimtąja kalba ir, dėl okupantų persekiojimo, spausdinamą užsienyje. Kaip pavadinti laikraštį ir ką rašyti, sprendžia patys leidėjai. Dalinti laikraštį traukiniuose, autobusuose, prekybos centruose ir skelbimų lentose, neįteikdami jo kiekvienam asmeniui asmeniškai, kad išvengti okupantų pagrobimo.

Mokykitės savo istorijos, ne sovietinės, o savo Lietuvos valstybės istorijos. Jūs niekada nebuvote sovietinė respublika, turėjote ir tebeturite savo valstybę. Savo valstybės istoriją reikia studijuoti ir žinoti.
Realios valdžios pareigūnai, patriotiškai nusiteikę, privalo palaipsniui užimti visas valstybės valdžios institucijas, įskaitant ir kariuomenę, kuri teisėtai valdė šalį – Lietuvą, kaip okupantai. Užimti ir praktiškai padėti žmonėms, taip save reklamuojant.
Istoriniuose archyvuose, galbūt Voketijos, reikią rasti dokumentą, patvirtinantį Lietuvos valstybingumą iki okupaciniu laikotarpiu, siekiant tęsti ir atkurti jo valstybingumą.

Partijų legalizavimo klausimas bus išspręstas po nepriklausomybės paskelbimo. Iki tol turėtų būti viena liaudies partija, turinti tik vieną tikslą: kad žmonės gyventų laisvoje šalyje.
Kalbos klausimą galima išspręsti taip: bendravimas tarp žmonių turėtų vykti išimtinai gimtąja lietuvių kalba, tiek namuose, tiek už jų ribų, net ir su nepažįstamaisiais. Mokyklos turėtų vykti lietuvių kalba, bet nereikėtų pamiršti ir rusų kalbos, kad suprastume okupantų ketinimus.
Ekonomikos srityje turėtume sutelkti dėmesį į kelių remontą ir atkūrimą, kurie padėtų žmonėms išspręsti savo problemas.

Sprendimą dėl nepriklausomybės ir valstybingumo atkūrimo turėjo priimti tik lietuvių tautybės deputatai. Nes šis sprendimas nebuvo revoliucinis, nukreiptas prieš Rusiją ir sovietų valdžią. Tai buvo savo tapatybės, nacionalinio orumo atkūrimas.
Iš transporto parko priemonių paruošti autobusus atvykti į Vilnių ir paremti Seimą bei Vyriausybę, kurie išspręs klausimą dėl Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo atkūrimo.
Reeikia būti pasiruošusiems, kad Rusija gali panaudoti savo represinę agentūrą, teisiškai – kovos su terorizmu padalinį, kad užgrobtų televizijos bokštą Vilniuje. Šiuo tikslu reikėtų įsteigti atsarginį televizijos centrą, iš kurio būtų galima transliuoti renginius Vakarų šalims.

Buvo aptartas mitingo, skirto paremti Seimo sprendimą dėl šalies nepriklausomybės, šūkis. Šūkio „laisva Lietuva“ nebuvo atsisakyta. Bet pagrindinis šūkis turėjo būti „Lietuva“, kuris skambėjo ne tik patriotiškai, bet ir grėsmingiau.

Jei įmanoma, ne priešintis rusų daliniui, kai šis pradės šturmuoti televizijos centrą. Tai baigsis gynėjų mirtimi. Bendras žuvusiųjų skaičius galėjo būti apie penkiasdešimt. (Tačiau kadangi gynėjai griežtai laikėsi sprendimo nenaudoti ginklų, aukų buvo mažiau). Viliaus meras privalėjo laidoti mirusiuosius savo nuožiūra.

Paklaustas, kiek bus didvyrių, kurie paaukos savo gyvybes už Lietuvą, pranašas atsakė, kad jų bus tik du, vienas iš jų – kariškis, generolas, o kitas – mokytojas.
Ar visi sulauks Nepriklausomybės dienos? Ne, ne visi, dėl įvairių priežasčių.
Kiek ilgai tęsis Lietuvos laisvė? Lietuva liks laisva, kol jos žmonės nenuspręs kitaip.
Kokią valiutą naudos Lietuva? Kol kas – savo, o vėliau – bendrą Europos valiutą.
Į klausimą, ką daryti, kai paliekame Sovietų Sąjungą? Lietuviai yra protingi žmonės ir jūs patys, be jokių užuominų, nuspręsite, kaip ir su kuo gyventi.

Kai įgysite laisvę, gyvenimas pagerės į gerąją pusę. Tačiau pranašas perspėjo, kad dėl valdymo stabilumo Lietuvoje pradiniu laikotarpiu reikės kovoti su nusikaltėliais.
Be to, jis paprašė ateityje padėti Ukrainai kovoje su Rusija diplomatiškai ir, jei įmanoma, ginklais. Lietuva iki to laiko gamins ginklus. Karas bus ilgas ir pareikalaus didelių nuostolių. Ši pagalba garantuos Lietuvos laisvę. Auditorija sutiko padėti Ukrainai. Visus šiuos darbus per šiuos skirtus 20 metų turėjo atlikti Lietuvos gynėjai ir taip, kad pašaliniai asmenys, ypač okupantai, nesužinotų.

Pranašas pažadėjo atvykti į Lietuvą po 20 metų, gyventi Kaune ir padėti šalies žmonėms lemiamu laikotarpiu.
Nuo to laiko pranašo niekas nematė. Žmonės žinojo tik tai, kad jis egzistavo, ir kad jis išpranašavo Lietuvos ateitį. Tai buvo būtina ir pranašui, ir Lietuvos žmonėms, dėl jų pačių saugumo.

Laikas nestovi vietoje,
nes jis tik atspindi visus procesus, vykstančius Kosmose ir kiekviename konkrečiame gyvybę nešančioje būtybėje. Šie procesai, kaip vėjo varomos bangos vandenyje, kyla ir išnyksta.

Baigęs tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, paskutinėmis jų gyvavimo minutėmis, su šeima atvykome į Lietuvą, Kauną, nuolat gyventi. Nuotaika buvo pakili, bet kartu ir nerimastinga. Troškome gyventi laisvoje šalyje, bet taip pat supratome, kad gali kilti sunkumų.
Jei įdėmiau pažvelgsite į įvykius Lietuvoje, pamatysite, kokie uolūs buvo Lietuvos patriotai, ištikimai vykdę ir įgyvendinę pranašo išpranašautus pasiūlymus. Sunku buvo patikėti, bet tai buvo tiesa – demokratiškai ir be nė vieno šūvio, net kai buvo žudomi artimieji. Tai buvo būtina sąlyga siekiant pagrindinio tikslo – laisvos Lietuvos.

Lietuva ruošėsi galimam Rusijos dalinių įsiveržimui, įrenginėjo betoninius blokus pavojingose ​​zonose ir palaikė ryšį su Vakarais. Bet Kaune tarnaujantys rusų karininkai jau ruošėsi išvykti į tėvynę ir sprendė būsto problemas. Laikai buvo neramūs ir nenuspėjami. Vėl reikėjo pranašo, iniciatoriaus, kuris išspręstų galimus, bet vis dar besirutuliojančius įvykius. Reikėjo įnešti aiškumo į Lietuvos išstojimo iš SSRS procesą.

Kaip ir Novograde-Volynėje, Ukrainos mieste, vėl atsisėdau prie stalo ir parašiau kreipimąsi į TSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Sergejevičiaus Gorbačiovo kreipimąsi, prašydamas nepriimti skubotų sprendimų dėl Lietuvos ir nenaudoti šiam tikslui kariuomenės. Kitaip, rašiau, būsime lietuvių pusėje. Šį laišką nunešėme į vieną iš Kauno centre esančių patikros punktų, kuris turėjo ryšių su išoriniu pasauliu.

Matyt, jis gavo daug panašių laiškų ir Gorbačiovas nedrįso imtis kraštutinių priemonių. Nuo tos akimirkos Lietuvos valdžia pradėjo aptarinėti su Rusijos valdžia realius klausimus, susijusius su jų tarpusavio santykiais. Rusijos piliečių teisės Lietuvoje nebuvo pažeistos.

Atėjo laikas, kai reikia nuspręsti, kurios šalies piliečiu norite būti?
Sprendimas buvo aiškus, Lietuva. Iki to laiko reikėjo baigti lietuvių kalbos mokymosi kursą, perskaityti Lietuvos Konstituciją ir prisiekti ištikimybę naujajai tėvynei, mano vaikų tėvynei – Lietuvai. Tai nebuvo problema.