(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 ELGETA Į šį pasaulį mes ateiname vienodai: Nuogi, lygybės ženklu pažymėti. Pravirkstame be gėdos, be apgaulės, Norėdami tik dėmesį laimėti. Kas šiam gyvenime ne taip sudėta? Kodėl ateina valanda, kai tampame skirtingi? Vieniems po kojomis raudoni kilimai iškloti, Likimo nuskriaustieji tampa nelaimingi. Kažkas paklydo labirintuose gyvenimo, Kažkas suklupo pakely. Visuomenės paniekintas, atstumtas, Jis šaltį, darganą sutinka patvory. Suklupęs, nusižeminęs, su ištiesta ranka, Taip dirgina jausmus turtuoliui. Ar sumirgės jo dvasios užkampy šviesa, Suspindusi gyvenimo viltim varguoliui? Sotus, praeidamas pro šalį, Ar tu susimąstai? Ką gero padarei šiame gyvenime, Kad žmogų prašant išmaldos matai? Tai dvasios nuopolis baisus, Kai gailėstį praradęs ponas, Paniekinančiai baudžia mus visus, Išdrįsusius paduoti vargšui duonos. (VAKARĖ) |
