(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 PAUKŠTĖ Neištikimybės strėlė paukštei sužeidė širdį, Prisiminimų tinklas apraizgė sparnus. Blaškosi, bando į dangų pakilti, Kur sklando jos paukštis brangus. Mintys lyg baltas sniegas sninga, Sielą dengia šalčiu. Paukštė norėtų būti laiminga, Bet išdavystė lizdan įsirangė žalčiu. Blaškosi, nori ištrūkti iš tinklo, Kurs veržia stipriau, vis stipriau. Daugiau nelankyti apgaulės paminklo, Pasijusti laisviau, vis laisviau. Žvilgsnis klajoja tarp debesų, Aptaškytų melo šešėliais. Jau niekada neišskleis sparnų... Skausmo lašai sunkiasi smėlin. (VAKARĖ) |
