(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 PALEISTUVIS Į prarają žengiau smalsumo dėlei, Nežinomybės paslaptingi kuždesiai viliojo. Ką slepia raibuliuojantis tekmės gyvenimas? Gal Viešpats man geresnį ten likimą sudėliojo? Klajodamas bedugnėje lyg aklas, Aš pasinėriau į aistrų bangas. Ir taurę išdavystės, melo ir apgaulės Lenkiau prie lūpų ir svaigau. Lyg išprotėjęs klaidžiojau: išsekęs, Suluošinta dvasia, jau be gyvybės, Iliuzijų, pagundų labirintuose, Pamišusiom akim, ieškojau nežemiškos dievybės. Kažkur pasamonėj tvinksėjo, Kokiom gyvenimo dėlionėm aš žaidžiu? O sargas Angelas žiūrėjo, Kaip taurę su nuodais lenkiu. Dievai stebėjo mano klajones Geismų, paleistuvystės guoliuose, Kur demonai pripildavo taures Klastos, pavydo ir nusivilimo. Čiuptuvai pragaro apvijo dvasią, Atstūmiau Dievišką esybę. Suklupęs, fiziškai suluošintas, Palieku žemiškas aistras, einu į amžinybę. Pamynęs, kas brangiausia šiam gyvenime, Atidaviau šetonui duoklę, tapau iliuzijų vergu. Apsvaigęs, nesuvokdamas klastos miražų, Už savo klajones aš sumokėjau su kaupu. (VAKARĖ) |
