(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 NETEKTIS... Toks begalinis skausmas... Pečius prislėgė likimo kryžius, Toks juodas vienišumo jausmas. Širdies dalelę tu nusinešei Į savo namą kuklų... Tavo atšalusias rankas Aš šildau, tikėdama stebuklu. Takais vaikystės bėgiojame abu, Šalia tavęs esu kasdieną. Dabar esi pasaulyje, kuris tabu... Apšviečia kryžių mėnesiena, Gyvam tau kapą iškasė mirtis... Atsėlino klastūnė paslapčia, Atverdama bedugnę tarp būties. Kraujuojančia žaizda žiojėja netektis... (Vakarė) |
