(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 KAZANOVA Jaunystės karštis tvilkė samonę, Tiek daug aplink pulsuojančios aistros Ir apvalumai kūno geidulingi, glamonės Mane įtempdavo į guolį vis kitos. Aš keliavau lyg vėjas po pasaulį, Įpūsdamas aistrų laužus - klajojau Patekęs į užuovėją meilužės - nurimdavau, Bet vos ištrūkęs, jau naujos ieškojau. Taip bėgo dienos nimfų apsupty erotinėj. Nežemiška jausmų galia įsiskverbė širdin, O nuogo kūno karštis alsavo, degino Ir temdė protą, gramzdino užmarštin. Aš, kaip Skrajojantis Olandas vandenyne, Pasiklydęs ieškau žudančios aistros. Jau kūnas senka, einu gyvenimo saulėlydin, Bet svajose geidžiu naujos geismų salos. Kas aš esu gyvenime, koks mano tikslas? Vergauti seksui mylėti? Būti mylimam? Ką slepia begaliniai tie aistrų laužai?.. Ar tęsis Kazanovos žygiai amžinai? Atėjus tai lemtingai valandai, Kai mintimis skraidau jau Dausose, Susimąsčiau, ką palieku šiame gyvenime? Ar manęs laukia Eliziejaus laukuose? (VAKARĖ) |
