(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 LAUKIU... Sustingdė širdį arkties šaltis, Nešildo sielos vasaros kaitra. Jausmus sukaustė vienišumo ledas, Nuodėguliais pavirto išblėsusi aistra. Aš laukiu tos vienintėlės,.. tikros, Kaip paukščių grižtančių pavasarį. Kaip duonos kąsnio alkanas... Mylėčiau ją labiau už seserį. Aš laukiu išsiilgęs glamonių, šilumos. Kaip kalinys vienutėje, aš laukiu jos,.. Kad ledas širdyje ištirptų nuo aistros... Neišgalvotos, ne iš knygų - tiktai tikros. Suvilgo mano skruostus ašara sūri, Pravirksta net dangus apniukęs. Aš laukiu darganoj pavakary, Prie beržo rymančio parklupęs. Nepakartojamos...seniai aš laukiu jos, Kaip vasaros saulėtos ašigaly lediniam. Paslaptingos... vis lankančios sapnuos, Lyg burtai išsisklaidančios...aš laukiu jos... (Vakarė) |
