(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 TAVO AKYS... Tavo akys vasara švytėjo... gaiva gamtos, Jos žaidė, juokėsi, viliojo saldumu medaus. Širdyje tirpo šerkšnas tuštumos, Kai šilumoj šitų akių aš maudžiaus. Kodėl pažadinai tu dykumą sielos, Kodėl gėlių kilimą tu paklojai?... Kai mano duona - kasdieninės gėlos, Kai budelis lemties be gailesčio kapoja. Tu švelnumu apklojai mano kūną, Aš maudžiaus laimės spinduliuose. Atvėrei nuostabią jausmų lagūną, Sukausi ir svaigau svajonių sukuriuose. Karštomis lūpomis aš meilę gėriau... Nugramzdinau vienatvę į bedugnę, Į begalinį šokį užmaršties aš pasinėriau, Kūrėjo amžina sinfonija skambėjo... (Vakarė) |
