(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 ATPRATAU Aš atpratau tave mylėti, geisti, Naktimis nustojau verkti į pagalvę. Man belieka svajones paleisti, Kurios kvėpavo begaline meile. Daugiau aš nebenoriu žinot apie tave Ir skausmą, išdidumą nugalėjus, Nuvysiu minčių spiečių, gelianti mane, Pamiršiu, kad buvau tave įsimylėjus. Ištversiu aš išsiskyrimo kančią, Netapsiu be tavęs aš silpnesne. Pamiršiu, kaip šaltyje, per pūgą, Stipriai apkabinęs tu šildei mane. Nors be tavęs gyventi dar nemoku, O lemtis neleidžia rinktis likime. Bet tunelio gale visada šviesa pasirodo, Ši mintis vėl ir vėl šildo mane. Kuo greičiau noriu pamiršti, Viską, kas širdžiai skaudu. Tavo meilės aš nesugrąžinsiu, Ją netyčia sudaužėme abu. Po kauke abejingumo dažnai Mes slėpėme savo jausmus. Tik sušalusių paukščių balsai Čiulbėjo mūsų dainos posmus. Meilės poemos aidai Skamba man sapnuose ir dabar. Šaltoje darganos prietemoj Į laime užsitrenkė durys dar vakar. Laikas gydo - nelaiko skriaudų, Bet skausmas apgaulės - amžinas. Kai palieti, gelia beprotišku skausmu, Siela dejuoja, rauda, šaukia. (VAKARĖ) |
