(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 BENAMĖ ŠIRDIS Nuščiuvo mano dvasioje varpai Ir spengiančioj, kraupioj tyloj, Pasijutau lyg nukryžiuota. Vis persekioja košmariški sapnai: Aš negaliu pabėgt ir pasislėpt tamsoj, Esu bejėgė, netekus mylimo žmogaus. Veidai vienodi sukas prieblandoj, Bet nėra to vienintelio - brangaus. Aplink nesupratimo, priekaištų rūkai, Nuo žodžių netartų apniuko net dangus... Atrodo nesuprantamai, keistai, Kad iš širdies tu atėmei namus. Pripildei ją benamiu ilgesiu nakty, Aš niekur nerandu ramybės. Bandau surasti mus, klajoju praeity Ir niekaip negaliu pabėgti nuo realybės. Naktim tik skausmas apkabina, O veidą prausia ašarų lietus. Kančia suveržia širdį žiedu, kankina Košmarai iš sapnų atėję į namus. Dažnai matau tave tik svajose, Jose nėra skaudžių išsiskyrimų. O meilės skambesį girdžiu tik aiduose, Siela gyvena ten be praradimų. Kai nebūty tu aplankai mane, Laikau suspaudus tavo ranką. Tik nesakyk "sudie", meldžiu tave, Aš trokštu su tavim pakilt į dangų. (VAKARĖ) |
