(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 IKI ir PO Gyvenimą padalinau į dvi dalis: "iki" ir "po", Dabar jame ir liūdesys ir džiaugsmas. Tu mano likime likai svečiu, tuo, Kurį padovanojo kovas man kadaise. Gyvenimą aš dalinu į laimę ir nelaimę, Į Pasaulį Be Rožių ir Pasaulį su Spygliais. Į nerūpestingas aistras ir svaiginančią meilę, Ir į tai, ką atėmei ir ką davei. Aš viską dalinu, bet padalint širdies - Išplėšti antrą pusę - aš nesugebėjau. Mano meilė, kaip neprinokęs vaisius - Nukrito - išsaugoti aš nemokėjau. Aš negalėsiu gyventi tik prisiminimais, Kaip buvo gera ... buvai tu mano dalimi. Išdavikė - atmintis taip skaudžiai gelia, Viduj sudegindama viską ugnimi. Aš savąjį pasaulį padalinsiu į dvi dalis - Kur yra meilė ir kur jos nėra, tik pelenai. Bet tu žinok, esi dar mylimas, Nes mano sieloje pramintą taką palikai. ... Tavo rankos, kaip paukštės sparnai, Saugo mane nuo audrų ir vėjų. Tavo žvilgsnis lyg saulės spinduliai, Mane ramina, šildo, glamonėja. Užaugusi užuovėjoje, meilės apsupta, Per daugelį metų, subrandinusi gėrio lobį, Grąžinsiu šilumą, savoj širdelėj sukauptą. Išskleidusi savo sparnus, šildysiu tavo guolį. (VAKARĖ) |
