Kalendorius. Pranašyste “Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai”
(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
Поющие звёзды



TU ir AŠ

Tu sutvertas iš paslaptingo geismo,
Iš amžinų, ažūru supintų žodžių, meilumo.
Iš šiltų akių spinduliavimo, žaismo,
Iš karštų rankų, iš geidulio ir drovumo.

Tu sutvertas iš ąžuolų, užburiančių vėjus,
Naktyje lapų šlamesiu grojančius tyliai.
Tu sutvertas iš lieknų pušų alėjos,
Lengvai nučiuožiančios lyg rogės prie jūros.

Tu sutvertas iš aukštų kalnų sniegyno,
Tu paukščių čirenimas, tu - toliai, tu - vėjas!
Tu , kaip žvaigždės virš žemės,
Dvelki amžinybe, nenustoju į tave žiūrėjus.

Aš sutverta iš būrelio debesų,
Kurie neišliję į tolį nuplaukia.
Iš spalvotų miškelių, aksomo kalvų,
Iš šilkinės žolės, kuri pievas dengia.

Aš sutverta iš meilės žarijų,
Iš rankų, apkabinusių tavo pečius.
Iš švelnumo, kurį dovanoja vakaras tylus,
Iš lūpų, kurios kužda švelnius žodžius.

Aš sutverta iš minčių tyrumo,
Iš rytmetinio sodo gaivos,iš nakties.
Bet, žaisti meilę su manimi, nereikia,
Siela užgęs, kaip ugnis be deguonies.

(VAKARĖ)

Бегущая волна

KAUNAS, LIETUVA. 2012.06.17.