(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 TĖVAS ir SŪNUS (A. Baltrušaičiui) Gal tėvas su sūnum suspėjo susitikti, Pasaulyje, kuris žmonėms tabu? Gal jis užleido sūnui savo vietą, Nors jam labai norėjosi gyvent kartu? Vos tik išvydęs šį pasaulį, Sūnus pravirko gailiai: - Dabar jau Aš matysiu saulę, Skambės vėl tėvo vardas meiliai. Ilgėdamasis tėvo rankų, Jis negalėdavo naktim užmigt. Ilgai žiūrėdavo į dangų, Jam taip norėjosi su tėvu susitikt. Ne tiktai vardą jam padovanojo tėvas, Sūnus užaugo: kaip ąžuolas - gražus. Nepagailėjo jam širdies gerumo Dievas Ir tapo jis labai į tėvą panašus. Jau metų septyniolika prabėgo. Jis susitaikė su savo likimu. Ir nebeieško tėvo danguje, širdis atlėgo, Nebeužduoda jokių sau klausimų. Sparnus jau kelia skrydin, Į aukštumas gyvenimo. O iš anapus tėvo žvilgsnis lydi, Jis klausosi sūnaus čirenimo. Sūneli, būki albatrosu, Įveik gyvenimo kliūtis be baimės. Stipriais sparnais plasnok į tolius, Ieškok ir siek savosios laimės. (VAKARĖ) |
