Kalendorius. Pranašyste “Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai”
(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
Поющие звёзды



SAULĖTI KRANTAI

Atskriejusi meilė apakino mus,
Nutvilkė aistros ir geismų ugnimi.
Pavergusi kūną, apraizgė jausmus,
Atėmusi miegą, įstrigo širdy.

Nudažę rožinėm spalvom pasaulį...
Mes buvome visatos ašimi.
Ir džiaugėmės gyvenimu po saule,
Mylėjom vienas kitą širdimi.

Apakinti geismų nepastebėjome,
Kad esama dar kitokių spalvų.
Savo jausmais aklai tikėjome,
Laimingi plaukėme šeimos laivu.

Išbandymų slenksčiai pastojo kelią,
Sukėlė nerimą, abejones.
Kaip nuplaukt į ramybės salelę
Ir pamiršti sielos dejones?

Į gyvenimo taurę lašėjo
Lašai pykčio, skriaudos ir pavydo.
Išsiskyrimo krantas artėjo,
Išgyvenimų, nusivylimų gėlės pražydo.

Juoda neištikimybės banga
Užliejo mūsų meilės židinį.
Išblėsusi aistra sustingo lyg lava,
Palikusi pilką prisiminimų vėrinį.

Gėrėm kokteilį, praskiestą melu,
Plito lėtai išdavystės nuodai.
Tikėjom ir laukėm stebuklo abu...
Kur dingo saulėti krantai?

Gyvenimas tau buvo tik žaidimas,
Lengvai visus ir viską užstatei.
Man atiteko palikimas,
Tik bendras plotas ir bendri vaikai.

(VAKARĖ)

Бегущая волна

KAUNAS, LIETUVA. 2012.03.14.