(Homines historiarum ignari semper sunt pueri)
|
“Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai” (Homines historiarum ignari semper sunt pueri) |
|
 |
 KLAJONĖS Gelmė gyvenimo aistrų Mus paklaidino meilės jūroje. Klajojome ieškodami naujų krantų, Norėdami sukurti naują rojų. Ištikimybės tiltą sunaikinę, Nukirtome visas gijas į meilę. Tikrus jausmus laukuose paklaidinę, Patekome į priekaištų ir skausmo eilę. Pagundų kuždesiai už rojaus sienų Aptemdė protą ir jausmus. Sugundyti nežemiškų vilionių, Sutrypę santarvę ir meilę, užrūstinom Dievus. Pasitikėjimo daigelis žaibo sutrankytas, Jau niekada jausmais nesužaliuos. Ir kelias rojun uždarytas, O meilė nebegrįžta pasiklydusi laukuose. (VAKARĖ) |
